Levandų eterinis aliejus yra vienas iš universaliausių, populiariausių, mėgstamiausių eterinių aliejų visame pasaulyje. Tenka pastebėti ir pripažinti, kad nors levandų rūšių ir porūšių yra labai daug, didžioji dalis žmonių (ir ne tik Lietuvoje) neįsigilina į levandų rūšių bei porūšių skirtumus ir eterinių aliejų kokybę. Dažnai visas levandų rūšis ir porūšius žmonės vadina vienu Levandos vardu bei suvienodina jų poveikį.
Istorija ir augalo apžvalga
Žodis levanda yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „lavare“, kuris reiškia „praustis“. Levanda simbolizuoja meilę, pasiaukojimą ir skaistumą. Tai neatsiejamas prabangos simbolis. Jos siejamos su elegancija, rafinuotumu ir grakštumu, todėl užima išskirtinę vietą gėlių tarpe.
Levandos yra daugiamečiai lepūs medingi puskrūmiai nuo 0,5 iki 1 metro aukščio. Lapai dažniausiai būna siauri, išlenkti, kartais tik stiebų pagrinde. Žydi kartą per metus (nuo ankstyvos vasaros iki sezono pabaigos), žiedų spalva svyruoja nuo purpurinės iki sodriai mėlynos kartais rožinės ar net baltos spalvos, o stiebas ir lapai nuo melsvai pilkos iki žalios spalvos.
Istorija mena, kad senovės egiptiečiai naudojo levandas mumifikuoti mirusiųjų kūnus. Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu levandos įsišaknijo vienuolynų soduose šalia kitų vaistinių augalų. Greitai levandos pasklido po Europą. Gražiai žydintys augalai įsitvirtino Prancūzijos ir Anglijos karalių rūmuose. Levandų kvepalais galėjo puikuotis tik labai turtingos europietės. 1910-aisiais levandos užkopė į gydomųjų augalų olimpą. Levandos – slaptos meilės simbolis. Jų įmaišydavo į meilės gėrimus. Iki XIX a. merginos vestuvių išvakarėse maudėsi šių žolelių vonioje, kvėpinosi aliejumi, kad meilė būtų tvirta.
Levandos Lietuvoje vertinamos ir žinomos nuo senų laikų – dvaruose augintos jau prieš porą šimtmečių. Juk dvarininkai mėgo prancūziško stiliaus sodus. Tačiau kur kas populiaresnės levandos buvo kaimyninėje šalyje – Latvijoje.
Lietuvoje pirmą kartą levandos pradėtos auginti Kauno Botanikos sode 1924 metais. Lietuviai greitai pamėgo šiuos augalus ir šiuo metu levandos puikuojasi soduose, darželiuose ar parkuose. Sodininkai ir gėlininkai sutaria, kad bene geriausiai Lietuvoje auga tikroji levanda (lot. Lavandula angustifolia Mill). Ši rūšis yra pakankamai atspari ir pakelia lietuviškus klimato svyravimus bei nepastovumus.
Baltijos šalyse dėl nepalankaus joms klimato, užaugusios levandos nesukaupia daug aliejaus. Iš jų gaminamas hidrolatas, kuris dažniausiai naudojimas kosmetiniams tikslams. Lietuvoje populiarūs levandų ūkiai yra gausiai lankomi turistų bei levandų mėgėjų.
Apie levandų eterinio aliejaus galią pasakoja žymusis René – Maurice Gattefossé, chemijos inžinierius, sąvokos aromaterapija sumanytojas. Knygoje „Aromaterapija“ (1937) jis aprašo 1910-ųjų istoriją, lėmusią susižavėjimą levandų aliejaus gydomuoju poveikiu, apie kurį jis įsitikino po nelaimingo atsitikimo laboratorijoje, kurio metu patyrė nudegimus ir stiprią dujų gangreną.
Dr. Jeanas Valnetas, dirbdamas prancūzų armijos chirurgu, levandų aliejumi, dėl jų antiseptinių ir analgetinių savybių, gydė stiprius nudegimus ir karo žaizdas. Levandos sužeistiesiems paspartindavo žaizdų gijimą ir neleisdavo susidaryti randams.
Legendos ir mitai
Yra manoma, kad levandos atkeliavo iš rojaus sodų, o Adomas ir Ieva buvo pirmieji žmonės, kurie levandas atnešė į žemę. Biblijoje teigiama, kad Jėzus taip pat buvo pateptas nuostabiuoju levandų aliejumi.
Kodėl Levandos geriausiai auga Prancūzijoje, Provanse?
Legenda byloja apie nuostabaus grožio, violetinių akių, šviesiaplaukę fėją Levandą, kuri ilgai svarstė, kur jai apsigyventi. Atvykusi į Provansą, Fėja labai nuliūdo dėl išdžiūvusių Provanso žemių. Pravirkusi, verkė taip ilgai ir taip gausiai iki tol, kol savo ašaromis užliejo Provanso kalnus ir žemes. Ir dar daugiau – Fėja išmeldė, kad dangus virš Provanso išliktų žydras per amžių amžius. Štai kodėl Levanda iki šiol geriausiai auga Prancūzijoje, Provanse.
Įdomūs šių dienų faktai iš Prancūzijos Provance Simiane-la-Rotonde ūkio, dar vadinamo „Simiane pasaulio levandų sostine“.
Levandos renkamos rankomis. Nedidelė žmonių komanda rankomis gali nurinkti apie 8 akrus derliaus. Hektaro levandųkultivavimas reikalauja apie 40 valandų darbo traktoriumi per metus, įskaitant sodinimą, vagų valymą ir derliaus nuėmimą. Per įprastus metus ūkininkas laukus aplanko apie 8 kartus. Ūkininkai dirba sunkiai ir padeda vienas kitam nuimdami derlių, dažnai galėdami numigti vos 4 valandas. Levandų auginimas visu pajėgumu pasiekiamas po trijų metų pasėjus levandų sėklas. Tai tęsiasi iki dešimt metų. Nuėmus pirmąjį derlių (kuris vykdomas po metų nuo sodinimo), derliaus pasiekiama apie 30% produkcijos, antraisiais metais – 50% produkcijos, o trečiaisiais metais pasiekiama beveik pilna produkcija – 100%. Levandos įprastai auginamos 10 metų. Prancūzijos Les Alpes de Haute Provance ir Plateau d’Albion regione yra apie 140 distiliavimo gamyklų. (Simiane-la-Rotonde ūkio edukacinė medžiaga).
